O štai ir mūsų geroji ramioji Deila, įsitaisiusi viename Žirmūnų bute. Neužmirškite pasisveikinti su ja ir jos šeimininku, jei kada susitiksite Vilniuje bevaikštančius. Deilai pirmosios dienos naujoje aplinkoje buvo kupinos streso, nesisekė lauke atlikti savo reikalų, bet dabar jau viskas gerai. Dėkojame šeimininkui, kad truputį pakentėjo ir nepaskubėjo grąžinti Deilos atgal į prieglaudą. Už tai dabar turi nuostabią draugę!
Tik prieš porą dienų padovanojome Arielę, o jos naujoji šeimininkė Kotryna jau spėjo mums ir nuotraukų atsiųsti, ir papasakoti įspūdžius. Ši mūsų stirnaitė patogiai ir be streso įsitaisė naujuose namuose. Reikalus tvarkingai atlieka lauke, namų dar neapvertė, šeimininkus į lovą priima – tobulas šuo. Dėkojame naujiesiems šeimininkams ir dėkojame Loretai su Anželika, kad dar vienam mūsų augintiniui surado tokius gerus namus.
Pifas – vienas iš mūsų senbuvių. Jis neseniai išvažiavo į namus Rokiškio rajone. Štai ką rašo šeimininkai:
Pifukas turi namus! Susipažinau su šiuo grožiu prieglaudoje ir net nekilo abejonių, kad jis bus mūsų šeimos narys. Nuo pat pirmos dienos Pifas loja, jaučiasi kaip namų šeimininkas. Su visais pasisveikina, o kai pamato mane, tai taip užšoka ant pečių apkabindamas, kad net pargriauna. Kai jį pamatė tėvai, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jis be galo protingas, su manimi žaidžia taip, kad net pailsėti reikia, mamai merkia akį, nes ji duoda ką nors gardaus, prie močiutės švelniai glaudžiasi, nes bijo užgauti, o su tėčiu mėgsta pažiūrėti televizorių, be galo nori važiuoti su mašina, todėl pastoviai kur nors vežuosi, nes pamatęs, kad kas nors važiuoja be jo – susinervina. Mėgsta pietauti miegamajame prie televizoriaus ir rytais prikelti visus iš lovų. Dievina pasivaikščiojimus miške. Draugiškai elgiasi su katinėliu, tačiau prieš svetimus katinus dantį šiepia. Visi kaimynai stebisi šunelio meilumu. Esame labai laimingi ir patenkinti naujuoju šeimos nariu, kurį be galo mylime.
Keris – buvęs mūsų prieglaudos globotinis, kurio istorija prasidėjo Grindoje. Iš Grindos jį buvo kažkas paėmę, bet greit grąžino sulysusį ir sužalotą. Tokį Grinda mums ir rekomendavo priglausti be eilės. Taip Keris keliems mėnesiams apsigyveno prieglaudoje, šiek tiek sutvirtėjo, bet jį pradėjo vis labiau kankinti įsisenėjusios kojos traumos, taigi teko atlikti gana sudėtingą operaciją. Po operacijos Kerį ilgai globojo jauna porelė, kuri suteikė puikias sąlygas pasveikti. Na, ir galiausiai jis susirado naujus šeimininkus kitame Lietuvos gale, kur nevaržomas gali vaikščioti jūros pakrante. Tokia štai istorija.
Dina prieš savaitę paliko savo sesę Aivą prieglaudoje, iškeliavo į Fabijoniškių daugiabutį ir sėkmingai išlaikė gero šuns bandomąjį egzaminą. Vakar pasirašėme dovanojimo sutartį. Štai ką apie ją rašo naujieji šeimininkai:
Dina neįtikėtinai greitai apsiprato namuose ir pavergė visų namiškių širdis savo klusnumu ir nuolankumu. Tad visur Dina leidžia vasarą drauge, be jos neįsivaizduojama jokia išvyka!
Linkėjimai visiems!
Kol susitikome su naująja Dinos šeimininke, pamatėme pro šalį einantį Fabą. Jis šiek tiek apsižodžiavo su Banglu, bet greit nurimo. Šeimininkai dėl viso pikto vedžiojasi jį su antsnukiu, kad netyčia kurio kito šuns neužpultų. Su visais žmonėmis šuo sutaria puikiai.
Fabas buvo padovanotas prieš dvejus metus, smagu matyti, kad pateko į mylinčias ir rūpestingas rankas. Bet juk į kitokias Anželika mūsų augintinių ir nedovanoja.
Gavome laišką iš naujųjų Tonio (dabar jau – Torio) šeimininkų. Jis linksmai leidžia laiką Varėnoje. Štai ką rašo šeimininkai:
Laba diena!
Kaip gyvenate? Kaip laikosi gyvūnėliai prieglaudoje?
Mes šiandien suvalgėme tabletėlę nuo kirminų. Tikimės, padės! Jaučiamės puikiai, žaidžiam, valgom, miegam. Toris tikras neklaužada, jei tik randa kur batą ar batelį, būtinai pasiims vieną ir nusineš kur pagraužti. Jau užsakėm jam išgraviruotą pakabutį, kai tik pasipuošim, nufotografuosim ir atsiųsim pasirodyt ir jums. Be to, iš kailiuko iššukavom jau visus parazitų kiaušinėlius, dabar liko tik pleiskanos. Vėl reiks kurią dieną išsimaudyti, jau su šampūnu nuo pleiskanų.
Laba diena
Šunelį paėmiau 2013 metų lapkritį, iš trijų broliukų šeimynėlės. taigi, jau daugiau nei metus džiaugiamės vienas kitu.
gavo vardą Elijas, tačiau tokiam mažam ir padaužai šitoks rimtas vardas nepritiko, todėl liko vadinamas Eliuku.
nors nuotraukose- įamžintos taikios ramybės akimirkos, visąs kitas laikas- nepaliaujamo dūkimo ir lakstymo po namus.
Linkėjimai.
Ačiū Jums ir sėkmės.
Zara. Viena iš trijų sesių į prieglaudą atneštų bulvių maiše.
Šiandien pagaliau susiruošėme aplankyti visų numylėtinį akląjį Mersį, kuris jau kurį laiką kartu su kompanija gyvena pas Birutę. Ilgą laiką girdėjome pasakojimus apie jos gyvūnų sanatoriją, bet dabar ir patys savo akimis pamatėme, kokiomis nuostabiomis sąlygomis gyvena jos globojami šunys: visa krūvelė palaida laksto daugiau nei hektaro dydžio teritorijoje. Šalia medžiai, upė… nuostabi ir rami vieta Vilniaus rajone.
Kiek neramu iš pirmo žvilgsnio pasirodė kai kurių augintinių tarpusavio apsipykimai, bet panašu, kad rimtesnių kivirčų nebūna – juk dalis augintinių jau seni, akli ir bedančiai.
Mersį radome besiilsintį saulės atokaitoje. Bet pašauktas ir giliai uosdamas orą, po truputį priėjo prie mūsų. Atpažino. Kaipgi kitaip.
Jau paskutinėmis savo dienomis prieglaudoje Mersis buvo gerai įmitęs, bet dabar dėl tokio gero gyvenimo pasidarė visiškai storas, net kojos sustambėjusios. Kad tik su sąnariais kokių problemų nekiltų ateityje. Mes dar jam buvome konservų pripirkę (ačiū Natalijai už tam paaukotus pinigus), bet visi bendrai sutarėme, kad jam jau reikia maisto dozes kiek primažinti. Nieko, yra viena naujokė su styrančiais šonkauliais. Gal Mersis pasidalins savo lauktuvėmis.
Ačiū Birutei ir jos vyrui už malonų priėmimą. Esame visiškai ramūs, kad mūsų Mersis pateko į labai geras rankas ir sąlygas. Pasidžiaugs gyvenimu bent senatvėje.