Laba diena
Šunelį paėmiau 2013 metų lapkritį, iš trijų broliukų šeimynėlės. taigi, jau daugiau nei metus džiaugiamės vienas kitu.
gavo vardą Elijas, tačiau tokiam mažam ir padaužai šitoks rimtas vardas nepritiko, todėl liko vadinamas Eliuku.
nors nuotraukose- įamžintos taikios ramybės akimirkos, visąs kitas laikas- nepaliaujamo dūkimo ir lakstymo po namus.
Linkėjimai.
Ačiū Jums ir sėkmės.
Zara. Viena iš trijų sesių į prieglaudą atneštų bulvių maiše.
Šiandien pagaliau susiruošėme aplankyti visų numylėtinį akląjį Mersį, kuris jau kurį laiką kartu su kompanija gyvena pas Birutę. Ilgą laiką girdėjome pasakojimus apie jos gyvūnų sanatoriją, bet dabar ir patys savo akimis pamatėme, kokiomis nuostabiomis sąlygomis gyvena jos globojami šunys: visa krūvelė palaida laksto daugiau nei hektaro dydžio teritorijoje. Šalia medžiai, upė… nuostabi ir rami vieta Vilniaus rajone.
Kiek neramu iš pirmo žvilgsnio pasirodė kai kurių augintinių tarpusavio apsipykimai, bet panašu, kad rimtesnių kivirčų nebūna – juk dalis augintinių jau seni, akli ir bedančiai.
Mersį radome besiilsintį saulės atokaitoje. Bet pašauktas ir giliai uosdamas orą, po truputį priėjo prie mūsų. Atpažino. Kaipgi kitaip.
Jau paskutinėmis savo dienomis prieglaudoje Mersis buvo gerai įmitęs, bet dabar dėl tokio gero gyvenimo pasidarė visiškai storas, net kojos sustambėjusios. Kad tik su sąnariais kokių problemų nekiltų ateityje. Mes dar jam buvome konservų pripirkę (ačiū Natalijai už tam paaukotus pinigus), bet visi bendrai sutarėme, kad jam jau reikia maisto dozes kiek primažinti. Nieko, yra viena naujokė su styrančiais šonkauliais. Gal Mersis pasidalins savo lauktuvėmis.
Ačiū Birutei ir jos vyrui už malonų priėmimą. Esame visiškai ramūs, kad mūsų Mersis pateko į labai geras rankas ir sąlygas. Pasidžiaugs gyvenimu bent senatvėje.