Markizas mus paliko…
Ramaus būdo, nebe pirmos jaunystės, tvarkingi, meilūs – tokie buvo JIE, vienodo likimo draugai arba tiesiog juos vadindavome broliais. Abiems ieškojome ramaus prieglobsčio, kur galėtų nugyventi savo likusius metus, mėnesius, dienas… Abu visą gyvenimą praleido valkataudami Justiniškėse, bet gyvenimo saulėlydyje lauke savimi pasirūpinti nebesugebėjo, tad po ilgų gydymų atkeliavo į mūsų globą. Abu sirgo leukemija.
Pusė metų Bazilikas ir Markizas buvo mūsų globoje, buvo atsigavę, džiaugėsi mūsų meile ir dėmesiu. Ir be proto mylėjo vienas kitą! Jų ryšys buvo toks stiprus ir nesuvaidintas, kad patys stebėdavomės ir žavėdavomės jų draugyste.
2018-06-29 mus paliko Bazilikas. Stengėmės, gelbėjome, gydėme, deja, nei gydytojai, nei mes nesame visagaliai.
Markizas, likęs vienas be savo draugo, ir viską matęs, labai sustresavo. Po truputį nustojo valgyti, dažniausiai laiką leisdavo ant palangės susisukęs ir liūdnas, nenorėjo su mumis bendrauti. Stengėmės skirti dar daugiau dėmesio jam, bet jis atsisakydavo visiškai bendrauti. Susirgo… Gydėme, bandėme daryti daugiau, nei įmanoma. Labai dėkingi esame gydytojai Agnei, kuri dažnai užsukdavo aplankyti mūsų ligonių.
2018-07-25 mus paliko Markizas. Tyliai, ramiai išėjo…Kaip bebus visiems keista, net ir mums patiems, bet šiandien matėme Markizo ašaras…Tas tikras, nesumeluotas…Taip, jis verkė tyliai, mes verkėme garsiai.
Markizai ir Bazilikai, jūs abu žinote patys, kokie mums buvote brangūs, ir kaip jūs mylėjome! Stengėmės kartu su jumis kovoti su ta baisia liga… Mylime jūs ir toliau…Amžinai liksite mūsų atminty, mūsų širdyse…