Dida toliau keliauja po Europą

Hola,

Dida naujuose namuose – Ispanijoje. Kadangi turėjome persikraustyti dėl didesnių darbo galimybių persitempėme pusę savo gyvenimo 4000km iki Ispanijos. Kaip anksčiau minėjau, šuniukai mėgsta keliauti ir kantriai atkentėjo tą ilgą kelionę mašinoje. Tiesa, ne visi kilometrai iš karto, pailsėti sustojom Italijoje porai savaičių, kad per daug augintinėms nebūtų. Oi kiek naujovių čia joms. Radom būstą praktiškai 2 min pėsčiomis nuo jūros, tai kiek laimės mūsų keliautojoms – SMĖLIS! Jos dieviną šį naują, minkštą ir šiek tiek sūrų paviršių. Dida prisiminė kelionės į Kroatiją detales ir jūros vandens jau nebelakė, deja Nera nusprendė, kad reikia dar kartą pabandyt, tai vėliau nuo gėlo vandens dubenėlio kokį pusvalandį atplėšt nebuvo įmanoma :D. Jau pasimokė – nebelenda prie jūros. Dida pagaliau pradeda grįžinėti kai pašaukiama. Kankinomės su grįžimo komanda gal pusę metų, niekaip negalėjom įrodyti panelei, kad neverta toli bėgti, jeigu nori būti be pavadėlio. Nupirkom ilgą – 15m pavadį ir treniravomės su juo, bet Didai buvo nė motais, kiek įmanoma toliau… Lūžis įvyko kai nusprendėm vietoj skaniukų, kaip atlyginimą, lazeriuką naudoti. Va dabar nebelekia tolyn kai tik atsegi pavadėli, bet laukia kada gi tą lazeriuką įjungsim. Kadangi vėlais vakarais nebėra žmonių paplūdimy, tai paleidžiam palakstyti, nes artimiausia šunų aikštelė mažytė, be to dauguma vietinių šunis iš vis be pavadėlių vedžioja net ir dienos metu. Vakariniai pasivaikščiojimai jau tapo rutina ir draugės labiausiai laukia būtent paskutinio dienos pasilakstymo. Tiesa neapsieita be nuotykių per mūsų vakarinius laisvus pasivaikščiojimus. Praėjus porai savaičių, kai jau pasitikėjom šunimis, kad nebelėks kaip akis išdegę, bet pirma pasižiūrės ir pasitikrins ar tikrai galima. Keliavom jau namo kai už tvoros kitas šuo lot pradėjo, Dida sustojo ir kaip įpratus pažiūrėjo į mus ar galima, bet kitos šaunuolės nesugaudėm… Aišku jeigu vienai tai ir kitai reikia, pasileido durnikės abi į peštynes. Bet kitas gi už tvoros, pasiekt neina, tai ką, Didai į galvą šovė geniali mintis, kad reikia pirma tvorą suėst, o po to ir sargą. Tik bėda, kad tvora per kieta ir per metalinė buvo, dantis pastrigo, išsilaužė pusę… eina Dida, ir krapšto tą dantį, mes paklaikę vidury nakties veterinaro ieškot, kas tą dantį sutvarkytų, gi nepaliksi šuns su styrančiu dantim per naktį. Kol nusigavom iki 24val. veterinarijos klinikos tai ji sugebėjo visas kojas raudonai išsidažyt, atrodė tai lyg ką paskerdus būtų. Gerai, kad tik išvaizda buvo baisi, bet nebuvo taip tragiška, kaip mums atrodė, veterinaras tą dantį pabaigė ištraukt ir paleido namo. Su palaidais šunimis sutaria gerai, bet va sargai neįtinka, nepatinka princesėms, kad su jomis ginčijasi. Tvoros, deja, kietesnės nei dantys, pamoka visam laikui mums, deja Didai – tai tik dar vienas smagus nuotykis, mat ji yra nejautri skausmui (medžioklinių šunų bruožas), mėgsta veterinarus ir keliones mašina, tai nesuprato, ko mes taip panikuojam, sėdėjo panelė ir vizgino uodegą. Prisegu kelias nuotraukytes ir šiandienos vakarinį video. Draugės ir savo Twitterį turi (ne mūsų iniciatyva, draugai įkalbėjo sukurt) tai jeigu įdomu, karts nuo karto įmetam kokį tai nuotykį 🙂 ( https://twitter.com/dida_nera )

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *